Peržiūrėta 3313

145 eurai už naktį su meška...

...pagalvojau, skaitydamas vienos suomių agentūros puslapį, skelbiantį apie galimybę visą naktį stebėti ir fotografuoti ruduosius lokius. Nesu mėgėjas tokių fotosesijų, bet ruošiau sūnui gimtadienio dovanos siurprizą, o kadangi jis mėgsta ir nori fotografuoti, pagalvojau, kad meškos – pakankamai įdomus nuotykis. Taigi su mašina atkeliavome į Rytų Suomijoje, prie pat sienos su Rusija, esantį Martinselkonen nacionalinį parką. 4 valandą vakaro mus susodino į autobusiuką ir išvežė miškan, tada dar 1,5 km pėstute takeliu per mišką ir pelkes ir buvome vietoje – prie keleto namelių-slėptuvių, išdėstytų pelkėje ir miške. Mus ir dar porą užsieniečių pasodino į didžiąją „slėptuvę“ miške. Tai – nedidelis namelis su 9 vietom fotografams, 6 dviaukštėm lovom, tualetu ir maža virtuvėle. Vienintelis trikdis iki tobulybės buvo per šaudymo (fotografavimo) angas lendantys uodai.

Pirmasis lokys pasirodė dar nespėjus išsipakuoti įrangos, kai mūsų gidas dar buvo lauke. Barbendami į stiklą parodėm jam besiartinantį lokį. Lokys, pasirodo, buvo patinas, paskutinįkart matytas ankstyvą pavasarį. Jis atsargiai priėjo prie išmėtyto jauko – lašišų odų ir galvų. Ramiai vieną sutaršė ir, kažko išsigandęs, paspruko. Ir taip kas pusvalandį, kartais ir dažniau, pasirodydavo tai tamsiai rudi, tai balsvi visokio amžiaus ir lyties lokiai (apie 20 individų). Vienu metu būdavo iki 6 lokių. Vieni atbėgdavo, pasigaudavo žuvį ir dingdavo pelkėje, kiti ėsdavo vietoje, dar kiti voliojosi, trynėsi į akmenis ir pušų kamienus. 3 jauni meškiukai pasirodė keliskart per naktį ir būdavo tol, kol neateidavo suaugęs lokys. Ant akmenų ir po jais buvo primėtyta šunų ėdalo – jaunuosius tai labiau masino nei žuvys. Keliskart buvo pasirodęs suaugęs lokys, kuris piktai vaikydavo mažuosius ir sugindavo į medžius.

Be lokių, čia dar darbavosi didysis margasis genys, būrys rudagalvių ir silkinių kirų. Keliskart atakavo ir lašišos gabalą nusigriebti bandė jūrinis erelis. Tą patį padaryti mėgino ir juodasis peslys, bet nesėkmingai. Krankliai skraidė būriais aplink, bet prie maisto nesiartino.

Visą naktį pražiūrėjom tą meškų spektaklį. Nelabai pasisekė su oru, buvo apsiniaukę ir vos lynojo, todėl fotografuoti teko su ISO 3000–5000. 7 valandą ryto mes turėjom palikti slėptuvę, o piktasis lokys, vėl suvaręs 3 jaunuolius į medžius, vis dar mėgavosi šunų ėdalu. Bet nuo menkiausio durų rankenos krustelėjimo jis dingo, o meškiukai nučiuožę pušų kamienais lyg kokie gaisrininkai išsilakstė kas sau.

Taigi po šios nakties padariau kelias išvadas:

1 – sutikti mešką žmogui šiaip einant mišku beveik nėra šansų. Meškos labai gerai jaučia ir girdi. Lokiukai suklusdavo ir tik po 10–15 minučių mes pamatydavom kodėl. Kitose slėptuvėse (apie 400 m nuo mūsiškės) sėdėjo švedų fotografas ir trys suomių bobelės. Tas švedas skundėsi, kad moteriškės tauškė visą naktį ir net parūkyti buvo išėjusios – tai meškos pas juos tik porąkart buvo pasirodžiusios iš toli (užuojauta švedui).

2 – sutikus mešką ir jei ji norės tave pagauti – nėra šansų pabėgti. Visiškai nerealiu greičiu bėga šie iki 400 kg sveriantis rubuiliai, o į medžius lipa dar greičiau. Kai piktas lokys vaikė meškiukus, net kameros pasukt nespėdavau.

3 – tokios mokomos fotosesijos visiškai ne man. Vienąkart gyvenime pažiūrėt gal ir įdomu. Bet nėra jokio azarto ir įdomumo fotografuoti. Jautiesi kaip kokiam zoologijos sode, nors tai visiškai laukiniai žvėrys. Tik įdomu, ar jie dar patys kada nors medžioja – ar gyvena iš tokių kaip mes, fotografų? Kita vertus, nežinau ar norėčiau meškas fotografuoti iš palapinės :)


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai