Peržiūrėta 1608

Apie pavasarišką vasarį

Žadintuvas 4:40, „raudonas bulius“ – ir už pusantros valandos krypuoju visiškoje tamsoje per snaudžiantį mišką į palaukę. Ateinu vos per anksti – šiaurinėje pusėje dangus tik pradeda mėlynuoti. Atsisėdu miško pakraštyje, kad kuo plačiau matyčiau. Laukiu, kol prašvis. Rytuose pasipila banalus kruvinas raudonis, o va priešingoje pusėje rytas į purviną tamsų dangaus mėlį pradeda pilti šviesesnius žydrus tonus, po to lyg įgudęs barmenas švelniai įleidžia purpuro, kuris nesimaišydamas sugula gražiais sluoksniais. Bet visą tą idilę sudarko kažkokio skubančio easyrainierjeto palikta dviguba pilka juosta.

Po gero pusvalandžio jau galiu įžiūrėti, kas dedasi aplink, ir labai toli pastebiu būrį elnių. Numatau jų judėjimo kryptį ir atsargiai pamiške nutipenu iki kito miško kampo, ten įsitaisau griovyje ir trinu rankas laukdamas, kada gi tie gražuoliai praeis pro mane. Po kurio laiko prie to būrio prisijungia dar keli elniai ir tada pastebiu, kad į tą vietą, kur prieš tai sėdėjau, ateina 6 gražūs karūnuoti elnių patinai. Mintyse nusikeikiu. Na, bet turiu vilties, kad prieis, užuos mano kvapą ir pasuks kitur. Bet ne, kur tau – priėjo, pakarpė ausim, nesidrovėdami tiesiog mano pėdsakais patraukė miško pakraščiu ir sulindo tankmėn. O tas būrys, kurio taip viltingai laukiau, pasekė tų princų pavyzdžiu – apsuko lanką aplink mane ir nutipeno paskui anuos. Dar keli patinėliai patrypčiojo, pasibadė ragais pamiškėje ir dingo. Velnias.

Saulės spinduliai jau glosto medžių viršūnes. Kyla vos pastebimas garas. Čimčiakų būrelis duodasi po alksnius. Ilgauodegė zylė svirpdama karstosi žemyn galva, ieškodama užšalusių vabzdžių. Smūgių seriją į stuobrį paleidžia meleta ir suklinka lyg išprotėjusi (kur neišprotėsi, kai tiek galvą atidaužai). Atsidūstu – ech, jau beveik pavasaris. Besvajodamas už kelių šimtų metrų pastebiu 2 gyvūnų siluetus – jauni elniukai pavėlavę atkėblina per laukus. Misliju, bent tuos prigausiu. Mhm, prigavau – kai lieka visai nedaug, jie pasuka į šoną ir aš jau nebespėju užbėgti jiems už akių. Nusprendžiu apeiti visą kvartalą ir gal juos pričiupti kitame lauke. Ir tikrai, vėl juos sutinku, tik jau dideliame patelių būryje, ir, aišku, jos pirmos mane pastebi, nes dabar judėti tyliai beveik neįmanoma – suledėjusio sniego likučiai treška taip, kad tik kurčias neišgirstų.

Grįžtu prie mašinos, dar pakeliui kirtavietėje pabaidęs kelias elnių pateles. Per pietus su elnių žinovu bandom prigauti danielių būrį, bet tas prabėgdamas pasuka truputį į šoną ir apšvietimas tapo toks – nebekoks. Tai tiesiog nulekiu pažiūrėti, kaip stumbrai begyvena. O gyvena jie gerai. Vartosi vidury želmenų lauko. Atrajoja. Atsisėdu ant šlaito tarp ąžuolų, atsiremiu į šiltą kamieną ir iš toli, kad neišbaidyčiau, stebiu, kaip jie apie 3 val. dienos pradeda keltis, kaip rąžosi, po to lyg medituodami žiūri ilgai į vieną tašką, tada pradeda maitintis, paeina į vieną pusę, į kitą ir nusileidžia prie upės. Paskanauja karklų ir alksnių šakelių, pasikaso į medžius, atsigeria iš properšos. O jau jaunimas kaip dūksta – lyg išprotėję 4 stumbriukai laksto vienas paskui kitą it šuniukai, vizgina savo keistas masyvias uodegas, badosi ragiukais, kurie dar kaip špygutės, bando lipti vienas ant kito ir „jodinėti“ nepaisydami, iš priekio ar iš galo užsikorė. Saulė dingdama už miško nurausvino medžių viršūnes ir jose cypsinčias startas, palikdama stumbrus šešėlyje. Ir aš juos palikau – iki ryto.

Kitas rytas šiltesnis. Vėl lekiu į tą pačią vietą, įsirangau griovyje ir laukiu. Šįkart saulė patogiai vartosi debesyse ir tingi lįsti lauk. Pirma, ką pamatau, tai iš laukų į saugų mišką skuodžiantys trys šerniukai. Po to pasirodo mano laukti 12 tauriųjų elnių jaunikaičių. Iš karto galvoje pasaka apie 12 brolių, juodvarniais lakstančių – čia gal užburti elniai? Bet jaunikaičiai buvo ne vieni – juos atsivijo ir pamotė ragana – stumbras (žinau, visai nevykęs palyginimas). Šiaip, pirmą kartą mačiau nuo bandos atsiskyrusį vienišą stumbrą. Ans sekė paskui elnius, o šie labai nervinosi ir vis atsisukdavo pažiūrėti, kas per vienas juos seka. Elniai pasuko link manęs, o stumbras nukėblino miškan. Saulė nespėjo išlįsti iš savo guolio, kad visu gražumu nušviestų 12 jaunų patinukų (4 jau ne tokie jauni – 3–4 metų). Tikrąja tų žodžių prasme sulaikęs kvapą klūpėjau griovyje, mat vėjas buvo labai nedėkingas – tiesiai nuo manęs. Buvau užsimetęs maskuotę, ji truputėlį mane gelbėjo. Gerą pusvalandį nekrustelėdamas stebėjau ir fotografavau šiuos gražuolius. Jie priėjo tą kritinę ribą – apie 40 m nuo miško – ir pradėjo smarkiai uosti, ausimis karpyti. Visa banda kiek pasitraukė, o vienas jaunuolis priėjo arčiau – tolėliau, šone nuo manęs buvo vienas iš pamėgtų elnių takų. Labai palengva, kas žingsnis įsiklausydamas, jaunas elniokas artėjo prie miško, o jo draugai jį atidžiai stebėjo. Staiga atskrido būrys čimčiakų ir nutūpė tiesiai ant manęs, ant kojų, ant kupros, šalimais ant žemės. Jaučiu, kaip strikinėja, šokinėja, bet negaliu nė galvos pasukti, tik sustingęs stebiu elnius. Paukščiukai kaip atskrido, taip staiga, purptelėję ir privertę krūptelėti jaunąjį žvalgą, nulėkė. Pagaliau žvalgas įlindo miškan ir paskui jį jau visiškai atsipalaidavusi nusekė visa banda. Paskutinis įlindo vėlgi jaunas patinėlis. Atsidusau. Nežinau, kiek taip klūpojau, bet kojos buvo visiškai nutirpusios. Atsiguliau ir leisdamas kraujui pasiekti kojų pirštus gulėjau ant žemės, klausydamasis, kaip mišku tolsta elniai. Įsitikinęs, kad manęs jie nebegirdi, atsargiai nubėgau jiems vėl užkirsti kelio kitoje proskynoje. Vos ten atsiradau, po kelių minučių visai šalia manęs sušlamėjo krūmai ir pasirodė gauruota stumbro galva. Na ir pataikyk tu man taip. Aišku, buvau per arti – mus skyrė mažiau nei 20 m, vėjas nuo manęs. Stumbras, kažką pajutęs, įlindo miškan, paėjo jo pakraščiu ir išlindo už 40 m. Išlindo iš aukštos žolės ir stovi nusisukęs. Pasekiau jo žvilgsnį ir pamačiau daug toliau tuos pačius elnius. Visi žvėrys greitai kirto proskyną, o aš vėl nubėgau prie stumbryno tvoros. Nes įtariau, kad šis jautukas atsiskyrėlis gali ten pasirodyti. Vos tik spėjau ateiti, ant keliuko išlindo ir mano draugas stumbras. Tupėjau šešėlyje kelkraštyje ir likau nepastebėtas. Stumbras pasisukiojo ir nupėdino tolyn palei tvorą – gal į pasimatymą pas uždarytas giminaites išsiruošė?

Va taip ir baigėsi mano diena. Ne, nesibaigė. Ėjau ir džiaugiausi pavasarišku vasariu – šildė saulė, geniai kaip išprotėję skaldė stuobrius, giedojo didžioji zylė, klykavo meletos ir triukšmavo bukučiai.

Dar nuvažiavau pažiūrėti vakarykščių stumbrų bandos, bet jų nė kvapo nė viename lauke – būsiu kažkur pražioplinęs. Na, nieko, prigausiu aš juos dar.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 913

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai