Peržiūrėta 1501

Gaidžių balos Eurovizija

Tuo metu, kai visa Lietuva šlavė rimkimaximas, kad būtų ką insipilt ir insimest skrandin bežiūrint vieną iš svarbiausių įvykių Europoje (po krepšinio ir po popiežiaus kalbos), aš susipakavęs įrangą skuodžiau Dzūkijos linkui. Tuo metu, kai visi jau vakarieniavo, aš gulėjau baloj merkiamas lietaus ir fotografavau vienintelį paukštį, palaikantį man kompaniją (paukščių buvo daugiau, bet anie palaikė kompaniją vienas kitam). Tuo metu, kai visi įsijungė savo transliacijos priemones ir su nekantrumu laukė GranMaxiGala koncerto, aš sėdėjau mašinoj, džiovinausi rūbus bei kimšau duoną su dešra. Kai trinktelėjo pirmi akordai, aš atsidariau langą ir sidro skardinę. Kaip tik tuo metu sunkų debesį nuginė vėjo šuoras ir sceną nušvietė priešpilnio prožektorius.

Pirmosios įstojo charizmatiškosios varlės (nesu jų balsų specas, bet greitu laiku pasimokysiu). Visą vakarą repetavusios kūmutės, matyt, susigėdo ir pabijojusios balsavimo nutilo. Taigi koncertą atidarė pievinės varlės (atrodo), jų lygus, gražus kurkimas švelniai sklido per apylinkes. Nesulaukusios savo eilės įstojo žaliosios rupūžės. Jų greita, skardi trelė labiau panašėjo į paukščio balsą (remixas, matyt). Vieną posmą sutriuliavo mieguistas tikutis, paskutinį kartą pagiedojo strazdas ir galų gale įstojo pagrindinis vakaro solistas (buvo be barzdos) – lakštingala. Viskas paskendo jos melodijoje, net nedrausmingos varlės pritilo. Solistė įsijautė – pragiedojo visą naktį ir 4 ryte, man ropščiantis iš automobilio, vis dar nenuilsdama traukė posmą po posmo tą pačią lietuvių liaudies dainą apie Jurgį – „Jurgiuk, Jurgiuk, kinkyk, kinkyk, paplak, paplak, važiuok, važiuok...“

Fotografuoti ruošiausi vandenyje, tad pasiėmiau guminę valtį (visada ją nešiojuosi savo rankinuke, t. y. bagažinėj), į ją susikroviau maskuotes, kilimėlius, pagalius slėptuvei ir viską nusitempiau į balos vidurį. Tiesa, truputį apie balą. Ji susidarė užsikimšus vieno iš kanalų pralaidai. Užliejo nemažus pievų ir dirbamų laukų plotus. Bet paukščiams tai tikras rojus – čia laikosi tūkstantiniai žąsų bei tilvikų būriai. Peri kirai, laukiai, švygždos, jauniklius veda pempės. Tik, deja, rajono savivaldybė nusprendė ištaisyti šią „klaidą“ ir kaip tik man atvažiavus pradėjo nuleidinėti vandenį. Vakare vandens dar buvo iki kelių, o ryte liko tik purvynas su palaikėmis balutėmis. Tikiuosi, kad pradėję perėti paukščiai išsaugos savo dėtis ir sėkmingai sulauks palikuonių.

Valties nepripūčiau, tiesiog pasitiesiau ją tešlyne, kur kojos klimpsta iki blauzdų. Greitai surenčiau slėptuvę ir įlindęs pradėjau laukti šviesos bei paukščių (slėptuvės principas buvo toks pat – http://www.naturephoto.lt/straipsnis/kaip_nesuslapti)

Ilgai laukti nereikėjo: tikučiai drąsiai maklinėjo aplink slėptuvę, kartais prieidami per ištiestą ranką. Netoliese draugiškai laikėsi juodakrūčiai ir teminko bėgikai (tai ne afrikos tautų bėgikai, o tokia paukščių (tilvikų) rūšis). Kiek vėliau pasirodė ir gaidukų pulkai (apie 500 individų). Jie buvo daug jaukesni nei vakar ir galėjau juos su pasimėgavimu stebėti. Visa bala mirgėjo nuo paukščių spalvų bei atspalvių: baltos, geltonos, oranžinės, mėlynos, violetinės, blizgančios, matinės – visi gamtos dažai, dar pagražinti kylančios saulės, buvo tarsi supilti į vieną vietą. Turbūt neįmanoma rasti dviejų vienodų gaidukų patinų vestuviniu apdaru, o patelės, kaip visada, kukliais rudais chalatėliais, tik su ryškiai oranžinėmis kojinaitėmis, lakiojo pirmyn atgal, apsimesdamos, kad joms tik maistas terūpi. Patinai gi pašiaušę kaltūnus nesitvėrė vietoje. Tai pribėga prie vienos damos, tai kita gražesnė praeina, tada iškėlę galvas lekia paskui tą, išsitempę rodo visą savo grožį. Apibėga iš vienos pusės, iš kitos, tada sustingsta beveik įsmeigę snapą dumblan ir nejuda keletą sekundžių. Jei tuo metu eina pro šalį konkurentas, tai staiga pašoka ir puola vyti. Žinoma, kartais ant stipresnio užsirauna, tada puola bėgti. Fotografavau šiuos nenuoramas peštukus tol, kol išsikrovė fotoaparato akumuliatorius.

Mačiau, kaip atskridusi nendrinė lingė staiga atakavo gaidukų būrį, sugriebė vieną paukštį, nusinešė toliau ir numetė savo damai. Tai įvyko toli nuo manęs ir šią dramą, deja, tik per žiūronus galėjau stebėti. Pridedu ir krūvą nuotraukų – ir pasakykit man, nejau Lietuvos paukščiams trūksta spalvų?


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai