Peržiūrėta 1897

Gegužė – elnių jauniklių metas

Pavasaris ir vasaros pradžia gamtoje – jauniklių metas. Iš milijonų, milijardų kiaušinėlių, kokonų, lėliukių, ikrelių ritasi vabzdžiai, vorai, erkės, varliagyviai ir ropliai. Iš milijonų stropiai šildomų kiaušinių skyla maži bejėgiai paukščiukai. Po vieną, po du ar keliese pasaulį išvysta žinduolių jaunikliai. Iš mūsų miškų kanopinių žvėrių pirmieji vaikus veda šernai, kartais jau vasario pabaigoje, bet dažniausiai kovą ir balandį. Balandį pasirodo briedžių jaunikliai. Gegužė priklauso elniams, o stirnų ir danielių jaunikliai vedami birželį. Tūkstančius valandų praleidžiant miške, gamta tarsi atsidėkodama kartais suteikia galimybę išvysti nuo žmonių akių slepiamą pirmųjų jauniklių gyvenimo valandų paslaptį, pasidalija tuo jausmu, kuris užplūsta matant nerangius pirmuosius naujos gyvybės žingsnius. Gamta nuolat kinta, gamtos gyvenimas nestovi vietoje, klimato ir aplinkos kaita vis perrašo ir perrašo gamtos gyvenimo ritmą bei įpročius ir jis jau toli gražu nebėra toks, koks vaizduojamas rimtose storose knygose. Tie, kas rašo ar perrašinėja knygas, neturi laiko būti gamtoje ir savo akimis net nemato to gyvenimo, tų slapčiausių akimirkų, kokias galite išvysti šiose nuotraukose.

Elnės rujoja rugsėjo mėnesį, intensyviausiai – antrąją rugsėjo dekadą. Dažniausiai patelės pradeda rujoti trečiaisiais gyvenimo metais, tačiau kai kurios rujoja jau ir antraisiais. Nėštumas trunka aštuonis mėnesius ir gegužę pasaulį išvysta nauja gyvybė. Pirmieji elniukai atvedami gegužės pirmomis dienomis, o kartais, nelygu, kokia buvo žiema ir pavasario eiga, – net paskutinėmis balandžio dienomis. Masiškai elniai vaikus veda gegužės viduryje, o paskutiniai pasaulį išvysta paskutinėmis gegužės–pirmomis birželio dienomis. Patelė prieš šią svarbią akimirką atsiskiria nuo elnių būrio, veja šalin savo ankstesnių metų atžalas. Paprastai balandžio mėnesį dauguma elnių dar gyvena būriais, nedidelėmis grupėmis, bet jau baigiantis mėnesiui pabyra po mišką pavieniui. Likę be patyrusių vedlių patelių jauni elniai žioplinėja po mišką, todėl šiuo laiku juos lengviausia sutikti ir pamatyti net dieną.

Praėjus porai valandų naujagimis elniukas jau žengia pirmuosius savo žingsnius. Pirmosiomis gyvenimo dienomis paprastai jaunikliai nejudėdami guli žolėse, motina laikosi netoliese, kaskart vis ateidama pamaitinti mažylio. Praėjus porai trejetui dienų elniukas jau tvirtai stojasi ant kojų, ima lydėti motiną ir gali greitai bėgti kartu. Paprastai pirmosiomis gyvenimo dienomis elnė, eidama į atokesnes maitinimosi vietas laukuose, dažniausiai nesiveda kartu jauniklio, palieka jį miške, bet kartais elgiasi kaip tik priešingai: palieka dienai jauniklį paaugusiose žemės ūkio kultūrose, o pati dienoja miške. Poros savaičių elniukai jau ima visur sekioti motiną, patelės vėl būriasi į nedideles grupes su kitomis jauniklius vedžiojančiomis patelėmis, ankstesnių metų jaunikliais ir tokiomis grupėmis gyvena iki pat rudens – elnių rujos.

Pirmosios elniuko dienos, pirmosios savaitės – pats pavojingiausias laikotarpis jo gyvenime. Toks bejėgis mažylis – lengvas ir geidžiamas grobis vilkui, lūšiai, valkataujančiam miške paleistam šuniui, netgi lapei ar mangutui. Kol elniukas nejudėdamas guli žolėse – jis beveik neskleidžia kvapo ir yra sunkiai aptinkamas. Tačiau jei prie jo gulinčio artinasi šernų banda, koks kitas stambus žvėris ar žmogus – elniukas išsigąsta ir pašoka bėgti. Štai tada tik laimės dalykas, kad arti nepasitaikytų plėšrūnas. Dažnai žmonės, radę tokius ramiai gulinčius stirniukus ar elniukus, laiko juos pamestinukais ir „gelbėja“ nešdamiesi namo. Gamtoje viskas sutvarkyta taip, kaip turi būti – nieko nesistenkite pertvarkyti savaip.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 913

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai