Peržiūrėta 1761

Gervių „santabarbaros“

Beveik keturias paras praleidau fotografuodamas gerves, tai dar dabar ausyse spengia nuo jų klykavimo. Bet apie viską iš pradžių.

Man parodė prie didelės kirtavietės prisišliejusią labai gražią pelkutę. Tai – gervių pamėgta vieta. Pirmą kartą ten bandžiau prislinkti naktį. Nedarykit šito nepasitarę su gydytoju ar vaistininku, ar bent jau su manimi. Gervės labai jautriai miega ir bet koks triukšmas gali jas išgąsdinti (pasirodo, tai netiesa, bet tuo metu aš buvau tuo įsitikinęs). Taigi su fotoaparatu ant pečių, su kėdute rankoje braunuosi per užpelkėjusią kirtavietę, kurią mačiau tik kartą. Tamsoje matau tik juoduojantį kirtavietės pakraštį ir boluojančias gulinčias beržų šakas. Žirgliodamas per šakų krūvas ir rąstus, pereinu gilesnes balų vietas, kol, visas šlapias nuo prakaito, pasiekiu nedidelę miško juostą, skiriančią kirtavietę nuo pelkės. Tiesa, aš net nežinau, ar ten šiuo metu yra gervių, o gal aš be reikalo kankinuosi. Pėda po pėdos judu vėžlio, ne – sraigės žingsniu. Stengiuosi išvengti šakų, kurios lyg specialiai norėdamos išbadyti man akis išnyra vos už kelių centimetrų nuo veido. Pasiekiu pelkės pakraštį – o ten krūmų juosta. Vadinasi, mano darbas veltui, nes nieko negalėsiu nufotografuoti, o laiko geresnės vietos paieškom nebeliko, nes kaip tik pradeda švisti. Pabunda gervės. Belieka tik stebėti, kaip jos tvarkosi, rėkauja. Po kiek laiko jos palieka pelkę ir išskrenda maitintis, o aš susirandu vietą kitai fotosesijai.

Kitas rytas. 4 valanda nakties. Jau žinau, per kur ir kaip eiti. Bet vis tik vien nuojautos neužtenka – vėl įsimaklinu į pelkę. Jau šį kartą nebe taip saugaus – juk koks šernas ar stirna kelia daug daugiau triukšmo, kodėl aš turėčiau mažiau kelti? Taigi drąsiai prieinu iki paruoštos vietos (vos ją surandu), atsisėdu ir pradedu laukti. Mane linksmina nenuilstantis naminės pelėdos patinėlio ūbavimas. Atrodo, ans nenori užleisti scenos bundantiems giesmininkams. Bet štai suskamba pirmoji liepsnelės trelė ir pelėda nutyla. Paskui liepsnelę seka karietaitė, prie jų prisijungia strazdų choras. Būgnais muša meletos ir geniai. Įsijungia nenuilstantis kikilis. Cilp – calp, cilp – calp – išgirstu savo pirmąją (šiemet) pilkąją pečialindą. Miškas bunda.

Prašvitus pastebiu, kad įsitaisiau tiesiai priešais gervę, bet ji kažkodėl viena. Gervė pabunda, pasitaiso plunksnas (negi eisi pusryčiauti nesusišukavęs?) ir nužirglioja kirtavietės link. Atskrenda dar dvi, nuveja tą vieną ir vaikštinėja sau patenkintos po viksvynus. Po kiek laiko ir tos gervės pasitraukia ir aš nusprendžiu pereiti į kitą vietą. Atsistojęs pasisuku eiti, o tiesiai už manęs už kelių metrų stovi gervė! Sustingau. Miške prietema ir gervė aiškiai nesuprato, kas čia dedasi. Šalia pastebiu jos draugę, žirgliojančią per mišką link mano pelkutės. Galų gale gervės ima kažką įtarti, bet neišsigąsta, nes tiesiog pakyla, nuskrenda iki pelkės pakraščio ir ten pasilieka. Pasilieku ir aš. Atsiranda ir 3 ryte mano stebėtos gervės. Taigi jos jau 5. Dvi poros laikosi kartu, o tą vienišę gena lauk. Pasivaikščiojusios pelkės pakraščiu ir pasimaitinusios gervės pasitraukia. Dar kiek palaukiu. Man kompanijos palaikyti atskrenda liputis ir juodoji zylė. Liputis drąsiai įlenda į mano objektyvo blendą (matyt, patikrinti, ar gerai stiklai nuvalyti). Juodoji zylė atsitupia 20 cm nuo mano veido ir striksi pirmyn, atgal. Prisimerkęs stebiu paukštuką. Pastrikinėjusi ji užšoka man ant galvos (aš užsidengęs maskuote), pakrebždena, bet supratus, kad tai, turbūt, ne „naturprodukt“, purpteli šalin.

Susipakuoju daiktus ir nulekiu iki kitos vietos. Ten valandėlę palaukęs nieko doro nepešu (gervės išlindo, bet neužsilaikė). Vėl grįžtu į savo buvusią pelkę. Prieš pat ją išgąsdinu stirną. Ta, piktai sulojusi, dar pasižiūri pro medžių tarpą, kas čia toks triukšmą kelia, ir nušuoliuoja. Iki pelkės pakraščio liko slinkti 20 metrų, o ten jau matau stovinčias 4 gerves. Einu beveik keturiomis, stebėdamas kiekvieną šių atsargių paukščių krustelėjimą. Staiga vėl miške priešais mane išnyra dvi ilgakojės. Pasislepiu už pušies kamieno. Joms aš nerūpiu – gervės traukia į pelkę aiškintis su konkurentėmis. Po centimetrą judu vis arčiau. O gervės kaip tik įsitaisiusios tiesiai priešais mano rytinę slėptuvę. O, kad būčiau nepabėgęs, kokie dabar kadrai būtų buvę! – tyliai keikiuosi, ropodamas vis artyn. Likus porai metrų atsisėdu ant kupsto ir stengiuosi surasti plyšį tarp šakų, kad galėčiau bent kažką nufotografuoti. O prieš akis spektaklis. Gervių poros vaikštinėja pirmyn, atgal, užvertusios galvas, išskėtusios sparnus. Tada staiga viena puola kitą. Sparnų mostai, riksmai, vandens purslai tyška beveik iki manęs. Užpultoji bando gintis, bet greit sprunka. Laimėjusi pora užvertusi galvas sutrimituoja pergalės posmą. Jos rėkia taip arti manęs, kad, rodos, jaučiu orą vibruojant. Kirtavietės ir pelkės pakrašty suskaičiuoju dar 7 gerves. Ir ten užverda tikra kova, kelios gervės susikimba taip, kad tik plunksnos draikos. Kapojasi snapais, mušasi kojomis. Kova vyksta toli nuo manęs ir fotografuoti tenka tik per mažą plyšelį tarp šakų. Gal kažkada pavyks sujungti tuos kadrus į mažą filmuką, kad parodyčiau, kokie aršūs gali būti šie gražūs paukščiai. Po kurio laiko viena porelė iš pelkės išeina, ateina kita, po to ją pakeičia dar kita. Vėl trimitavimai, klykavimai, rėkavimai, vaikymaisi. Tolumoj matau, kaip juokingai laksto gervės viena paskui kitą, tai viena įgenama į mišką, tai kita, tai skraido lyg išprotėjusios. Įdienojus paukščiai nurimsta ir išsiskirsto, o aš įspūdžių pilnomis kelnėmis tyliai pasišalinu.

Kitą rytą vėl buvau toje pačioje vietoje ir vėl mušėsi ir pešėsi gervės, kol galų gale jas išvaikė viena vieniša gervė (man tai pasirodė labai keista, nes paprastai poros būna stipresnės ir nugena vienišes).

Paskutinę naktį, kad nebeblūdyčiau tamsoje, pasilikau miegoti miške, netoli pelkutės. Vakare man koncertavo jungtinis ulduko ir keršulio duetas, pritariant nacionaliniam varlių chorui. Sutemus vėl pradėjo ūbauti pelėda. Kažkur giliai miške trumpai ir labai keistai sustugo žvėris, sukeldamas visų aplinkinių kaimų šunis ant kojų. Labai noriu tikėti, jog girdėjau vilką. Ryte pasirodė tik viena gervė. Matyt, jau prasidėjo perėjimo laikotarpis, teritorijos pasidalintos ir belieka laukti, kol išsiris nauja gerviukų karta.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai