Peržiūrėta 3059

Iš žvėrių gyvenimo. Lapkritis

Paskutinis rudens mėnuo. Pats niūriausias, pats tamsiausias, pats liūdniausias. Ne tik žmonėms, bet ir žvėrims. Miškas, visą vasarą teikęs prieglobstį ir maistą, darosi nebemielas. Krinta paskutiniai lapai, atsiveria didžiulės erdvės. Ne taip paprasta pasislėpti miške. O ir maisto vis mąžta ir mąžta. Dar gerai, kad ilgos naktys. Užtenka laiko paklajoti, maisto tolėliau nuo miško susirasti, o kartu ir pailsėti. Šviesiu paros metu tenka būti akyliems. Žvėrys pradeda reaguoti į kiekvieną trakštelėjimą, mašinos ūžesį, žmonių balsus. O jų, kaip nė vienu metų laiku, tikrai daug. Intensyviai kertamos biržės, malkaujama. O svarbiausia – prasidėjo medžioklės su varovais. Tik užsižiopsok, atsipalaiduok – ir atsisveikinsi su šiuo pasauliu. Atvirumos miškuose – keliai, plačios kvartalinės, grioviai, aikštelės – žvėrims niekada nesaugios. Jų takai visada eina šalia žmogaus kelių, aplenkdami didesnes atvirumas. Visgi pavasarį ar vasarą atvirumose žvėrys nevengia maitintis, klajoti, net ilsėtis. O dabar, rudenį, kiekvienas žingsnis pasveriamas. Stoviniuojant, įsiklausant įvertinama, ar tik netyko kur tokioje vietoje pavojus. Žengiant per kelius ar kvartalines atidžiai žvalgomasi, uostinėjama, ar nėra ką tik praeita žmogaus. Juk rudenį sutiktas žmogus dažniausia nori vieno: kaip nors su didžiausiais triukšmais išvyti žvėrį į atvirą vietą, kur jo laukia kitas žmogus. Su šautuvu...

Sunkiausias metas. Tikslas tik vienas: išgyventi iki rytojaus...


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai