Peržiūrėta 2548

Julius Morkūnas: „Paukščių fotomedžioklė teikia daugiau džiaugsmo“

Julius Morkūnas, konkurso „Gintarinis žaltys“ nominacijos „Gyvūno portretas“ laureatas, vaikystėje į namus tempdavo vabalus ir sliekus, kuriuos, kaip pats prisipažįsta, vadino gyvatėmis, o dabar – fotografijas.

Pasak fotografo, gamta jį visada traukė – ir šiandien jis prisimena save nuo mažų dienų tyrinėjantį pabundantį po žiemos skruzdėlyną, apžiūrinėjantį žiedadulkes renkančią bitę, stebintį varnėną, giedantį prie inkilo. Neatsitiktinai ir J. Morkūno profesija susijusi su gyvūnais.

– Kada supratote, kad Jūsų darbas bus susijęs su gyvūnijos pasauliu?

– Tikriausiai nuo pat pirmųjų dienų, kai pradėjau mokytis. Įdomiausios pamokos būdavo gamtos, geografijos, biologijos. Kai mokykloje reikėjo apsispręsti dėl egzaminų, tikrai žinojau, kad rinksiuosi gamtos mokslus, tik dar abejojau dėl konkrečios srities. Tada per porą metų teko išmokti visą chemijos kursą, nes šių pamokų nelabai mėgau. Sėkmingai išlaikęs egzaminus įstojau mokytis veterinarijos gydytojo specialybės. Dabar labai džiaugiuosi dėl tokio savo sprendimo, nors pastaruoju metu tiesioginį veterinarijos gydytojo darbą tenka dirbti labai nedaug. Studijų metai buvo puikūs, tada pirmą kartą rimtai paėmiau fotoaparatą į rankas. Įsidarbinau Lietuvos gyvūnų globos draugijoje (LGGD), kur rūpestis gyvąją fauna ir įgautos žinios mane dar labiau pririšo prie gamtos bei gyvojo pasaulio.

– O kokia buvo pirmoji pažintis su fotografija?

– Pirmieji bandymai fotografuoti buvo dar mokykloje. Su „muiline“ lakstydavau ir persekiodavau antis, balandžius, kitus gyvūnus, bet tie bandymai taip ir liko bandymais. Dirbant LGGD teko iš arti pažvelgti į gyvūnų akis, apčiupinėti jų kailį, plunksnas, stebėti jų elgesį. Manyje vis stipriau augo noras pasidalyti tuo, ką matau, užfiksuoti gyvūnus ir parodyti juos tokius, kokie jie yra.

– Iš mirties nagų esate išgelbėjęs ne vieną gyvūną: garsi istorija, kai ereliui buvo persodintos plunksnos, rūpinotės dančiasnapiais ir kt. Koks įvykis Jums pačiam giliausiai įsirėžė į atmintį?

– Dirbant LGGD tikrai teko pačiupinėti šimtus gulbių, čiurlių, gandrų. Smagiausi įvykiai, kuriuos su malonumu prisimenu ir dabar, yra iš mirties gniaužtų išgelbėti paukščiai, apie kurių sėkmingą sugrįžimą į gyvąją gamtą gauname pranešimų. Kartą gulbė nebylė skrisdama atsitrenkė į elektros perdavimo laidus, oda, dengusi kaklą, nusimovė kaip kojinė. Reikėjo gulbei nuplėštą odą užtempti ir prisiūti. Žaizdoms sugijus paukštis buvo sužieduotas ir paleistas atgal į gamtą. Vėliau, po metų, sulaukėme pranešimo iš Baltarusijos, kad ši gulbė, sveika ir gyva, buvo pastebėta vandens tvenkinyje.

– Ne paslaptis, kad mėgstate egzotiškus gyvūnus. Dar būdamas studentas auginote ir veisėte vorus paukštėdas, laikėte paprastąjį smauglį. Ar vis dar turite šį pomėgį?

– Bėgant laikui, atsirado daugiau pomėgių, kuriems reikia skirti daugiau laiko, tad kažko tenka atsisakyti, kažkam pataupyti laiką. Todėl pamažu visą savo turėtą „ūkį“ sumažinau. Šiuo metu laikome tik porelę banguotųjų papūgėlių ir porelę nimfų.

– Dirbdamas LGGD pasisakėte prieš pasirodymus su laukiniais gyvūnais, kėlėte viešumon, kokiomis sąlygomis jie laikomi. Ar pavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų?

– Nebuvo pakeisti įstatymai ar teisės aktai. Bet visuomenei buvo parodyta ir kita cirko gyvūnų gyvenimo pusė, kuri yra daug liūdnesnė ir trunka daug ilgiau nei jų pasirodymas. Visuomenė pamatė ir galėjo susidaryti pati nuomonę, ar gyvūnai yra tikrai tokie laimingi galėdami šokinėti per degančius lankus, šokti ant dviejų kojų, važinėti dviračiu... Gal visi šie įvykiai ir paskatino ar bent jau davė impulsą apie cirko gyvūnus užsiminti ir naujame gyvūnų globos įstatyme, kurį netrukus turėtų svarstyti Seimas.

– Šiandien ne vienas jaunas specialistas susivilioja pasiūlymais dirbti užsienyje. Ar turėjote tokių pasiūlymų?

– Neturėjau, bet manau, kad ir Lietuvoje žmonėms, kurie gali save realizuoti, visada atsiras ką veikti. Apskritai nematau didelės problemos, kad daug žmonių emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo. Be to, Lietuva su 1,5 mln. gyventojų man visai patiktų... Gamtai, manau, taip pat (šypsosi – red. pas.).

– Užaugote Žiežmariuose, mokėtės Kaune, o dabar esate klaipėdiškis. Kas atvedė į Klaipėdą?

– Į Klaipėdą atvedė žmona.

– Daug keliaujate. Koks kraštas padarė didžiausią įspūdį?

– Kartais per metus tenka aplankyti po kelias šalis. Labiausiai į atmintį įsirėžusios Jungtinės Amerikos Valstijos. Esu buvęs keliose valstijose, bet didžiausią įspūdį padarė Floridos valstija. Šiluma, palmės, fregatos. Pelikanai, ereliai žuvininkai, rožinės girnovės – tai tik dalelė paukščių, kuriuos spėji pamatyti gerdamas rytinę kavą galiniame namų kieme. O kur dar pelkių kompleksai, upės paplūdimiai su savo grifiniais vėžliais ir aligatoriais, lamantinais ir delfinais...

– Ką mieliau fotografuojate – paukščius, žvėris, o gal prie širdies ir kiti fotografijos žanrai?

– Labiau domina ornitologija, todėl ir paukščių fotomedžioklė teikia daugiau džiaugsmo. Aišku, nepraleidžiu progos įamžinti ir į kadrą patenkančių žinduolių ar kitų gyvūnų.

– Esate labai užsiėmęs žmogus. Kurioje vietoje Jūsų dienotvarkėje yra fotografija?

– Kuo toliau, tuo mažiau laiko lieka tiesioginėms išvykoms tik fotografuoti. Tačiau mane gelbsti tai, kad nemažai tenka darbuotis lauke, todėl pavyksta užfiksuoti gražių gamtos akimirkų.

– Nominacijoje „Gyvūno portretas“ Jūsų darbas „Žvilgsnis“ išrinktas geriausiu. Ar ilgai reikėjo laukti tinkamo momento?

– Tai buvo atsitiktinumas. Baublys, žvelgiantis iš mano nuotraukos, buvo nusprendęs žiemą praleisti Lietuvoje ir žiemovietei pasirinko kanalą, kuris žiemą neužšąlą. Žinojau, kur yra jo pamėgta vieta, bet paukštis vis stengdavosi užsimaskuoti ir pasislėpti tarp nendrių. Jis sugebėdavo pasislėpti net ir saujoje nendrių. Vis dėlto pavyko rasti tarpą tarp tų nendrių ir įamžinti didžiojo baublio žvilgsnį.

– Ar šiemet išvysime Jūsų darbų konkurse „Gintarinis žaltys“?

– Kelias nuotraukas esu pateikęs konkursui, o kaip bus – nežinau.

– Ar teko ką nors paaukoti vardan gero kadro?

– Sausus drabužius.

– Daug fotografuojate ir užsienyje, ir Lietuvoje. Kokius pastebėjote skirtumus? Kur lengviau tą daryti?

– Geriau fotografuoti toje vietoje, kurią geriau pažįsti. Nėra skirtumo, kurioje vietovėje esi. Jeigu kuo daugiau laiko praleidi gamtoje, vietoje, kur fotografuoji, tada tiesiog žinai, kada ir iš kurios pusės fotografuojant palankesnė saulė, kur ir kada kris šešėlis, kur eiti, kad neįklimptum, ir t. t.

– Ką patartumėte pradedantiesiems gamtos fotografams?

– Nebijoti eksperimentuoti ir kuo daugiau laiko būti gamtoje. Nuo laiko, praleisto gamtoje, tiesiogiai priklauso pavykusių kadrų skaičius.

– Kokią įrangą naudojate fotografuodamas?

– „Canon 7D, 300 mm 4L, 1,4X extender“.

– Gamtos fotografas ir etika. Ką apie tai manote?

– Manau, kiekvienas gamtos fotografas turi fiksuoti kuo natūralesnius gamtos gyvenimo momentus, netrikdydamas jos, nesikišdamas į ją. Taip pat fotografas turi gerbti Lietuvos Respublikos įstatymus ir nepiktnaudžiauti savo žiniomis apie gamtą.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai