Peržiūrėta 307

Kai kurios ūmėdžių (Russula) rūšys

 

Ūmėdė – toks grybas, kurį, kaip ir baravyką, nesunkiai gali atpažinti ir negrybaujantieji. Mažiau, nei baravykas ar musmirė, bet žinomas grybas. Juk abėcėlių knygutėse puslapyje, skirtame raidei “Ū”, dažnai randame nupieštą ūmėdę. Tad, ne tik pirmoką, bet ir suaugusįjį paprašius nupiešti grybą ūmėdę, kokį paims pieštuką? Raudoną, jokį kitokį. Kaip ir musmirei. O ūmėdžių, kaip ir musmirių, yra ir kitokių spalvų. Apskritai, ūmėdžių spalvų paletė gausi.  Nustebino miške sutiktas grybautojas, universitete studijavęs gamtos mokslus: rodo į pilkšvažalę ūmėdę ir sako “Šitas grybas negeras”. Neretai rasite išrautą ir numestą auksiškąją arba geltonviršę ūmėdę: išrovė, apžiūrėjo, pagalvojo: O gal čia musmirė? Ir numetė. Gražų, sveikiausią grybą, neturintį nei musmiriško žiedo aplink kotelį, nei išnaros jo apačioje, anei “pabarstukų” ant kepurėlės,- matyt vien spalva pasirodė įtartina. Pasirodo, vis dėl to reikia plačiau, nei vaikų abėcėlėse, pažvelgti į ūmėdes. Tad šįkart apie kelias ūmėdžių rūšis. Ūmėdžių rūšių labai daug, čia apie kai kurias paplitusias, bet toli gražu ne visiems pažįstamas.

Geltonviršė ūmėdė (Russula ochroleuca), 1 – 3 nuotr. Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose su beržo priemaiša. Kepurėlė netaisyklingai paplokščia, nežymiai įdubusi, geltona, ochrinė, kraštai vagoti, luobelė nusilupa tik nuo pakraščių. Lakšteliai: jauni gelsvai balti, vėliau geltoni, ochriniai. Jie lengvai priaugę prie koto arba pusiau laisvi. Kotas baltas, pagrindas kiek gelsvas. Trama balta, po luobele gelsva.

 

Silkiakvapė ūmėdė (Russula xerampelina), 4 - 8 nuotr. Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta pušynus, ypač, jei yra kadagių. Kepurėlė dažnai ryškiai vyšninė. Jauni lakšteliai kreminiai, vėliau ochriniai, patamsėja. Kotas su rausva apnaša, kartais net itin raudonas. Trama kieta, balta, silkių kvapo, kuris yra ryškiausias šios ūmėdės atpažinimo požymis.

Pilkšvažalė ūmėdė (Russula aeruginea), 9 - 13 nuotr. Kepurėlė pilkai žalsva, dažnai su rudomis dėmelėmis, jaunų išgaubta, vėliau paplokščia ir nežymiai įdubusi. Jos luobelė lengvai nusilupa iki viduriuko. Lakšteliai balti, vėliau kreminiai, gelsvi; priaugę prie koto arba beveik laisvi, trapūs. Trama ryškiai balta. Kvapas grybų - malonus ir stiprus, bene stipriausias tarp visų ūmėdžių rūšių. Kotas baltas, kietas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, bet tik aplink beržus. Ne pavienis grybas, auga bent po kelis ir rasti galima toje pačioje vietoje visą sezoną, jei orai palankūs, dygsta beveik be pertraukos. Mėgsta lengvą, smėlėtą arba priesmėlio, žemę.

Juodmėsė ūmėdė (Russula adusta), 14 – 17 nuotr. Kepurėlė rusva, ruda arba juosva, jauna gali būti ir nešvariai balta. Jos kraštai užsilenkę žemyn. Kepurėlė mėsinga. Jos odelė nesilupa. Jauni lakšteliai balti arba kreminiai, vėliau patamsėja. Jie ploni ir tankūs. Trama, perpjovus, nežymiai parusvėja arba parausta, vėliau pajuosta. Kotas baltas. Auga grupėmis, dažniau sausuose pušynuose (bet čia dažniausiai greit sukirmija, o ir šiaip jas mėgsta įvairūs gyviai), o mišriuose miškuose dygsta pušies kaimynystėje.

 

Juosvoji ūmėdė (Russula nigricans), 18-24 nuotr. Ji labai panaši į juodmėsę, atskirti sunku. Ryškesnis skiriamasis bruožas (nuo juodmėsės) yra tas, kad, perpjovus, staigiai ir ryškiai paraudonuoja, o galiausiai pajuoduoja. Jaunų grybų kepurėlė nešvariai balsva, vėliau parusvėja, pajuosvėja, tampa net tamsiai ruda. Lakšteliai retesni, nei juodmėsės, ir storesni. Jie balkšvi, kreminiai, gelsvi. Kotas baltas, vėliau juosvas. Auga spygliuočių ir lapuočių miškuose.

Auksaviršė ūmėdė (Russula aurea), 25 ir 26 nuotr. Kepurėlė geltonai raudona, rausvai geltona, abrikoso spalvos. Skersmuo iki 10 cm. Luobelė lupasi prastai. Lakšteliai jauni kreminiai su geltonais krašteliais, vėliau gelsvi, geltoni. Kotas baltas, apačioje gelsvas.  Auga pavieniui ir grupėmis spygliuočių ir lapuočių miškuose.

Auksiškoji ūmėdė (Russula claroflava), 27-29 nuotr. Kepurėlės šviesiai geltonos, chromo spalvos, lietingu oru išblunka (čia pateiktose nuotraukose – po lietingų orų). Išgaubtai paplokščia, vidury nežymiai įdubusi. Luobelė lengvai nusilupa. Lakšteliai balti arba kreminiai, vėliau gelsvi, geltoni, prisegtiniai. Kotas jaunų baltas, vėliau papilkėja, būna net ryškiai pilkas. Trama balta, perpjovus papilkėja. Auga grupėmis beržynuose bei drėgnesniuose pušynuose su beržų priemaiša.

 

Ūmėdė garduolė (Russula delica), 30-34 nuotr. Šios rūšies ūmėdės išsiskiria savo stambumu. Kepurėlių skersmuo iki 15 cm, jos baltos, neretai su rusvomis dėmėmis, kietos, mėsingos, viduriukas įdubęs. Luobelė nesilupa. Lakšteliai balti, tankūs, kotu leidžiasi žemyn. Šis palyginti trumpas ir storas, irgi baltas. Trama balta, be pieniškų sulčių, kuo skiriasi nuo labai panašaus piengrybio paliepio. Auga grupėmis mišrių miškų šviesiose žolėtose vietose. Paprastai netoliese auga ąžuolai, lazdynai, beržai, pušys. Iš tolėliau beveik nepastebimi grybai, nes augdami virš savęs (įdubusioje kepurėlėje, tarsi taurėje) dažnai kelia žemes, lapus, šakeles, spyglius, dėl ko atrodo tarsi kurmiarausiai (30 nuotr.). Labai žemėti grybai. 34 nuotr. - Siamo dvynės.

 

Kvapioji ūmėdė (Russula laurocerasi), 35-40 nuotr. Gal pati nepanašiausia į kitas ūmėdes pagal spalvą bei jaunų išvaizdą: kepurėlė rusva, gelsvai rusva, bronzinė, jos kraštai labai užsilenkę į vidų, primena kumštuką (yra taiklus rusiškas šio grybo sinonimas kulačiok). Vėliau paplokščia, kraštai aiškiai vagoti. Labai gleivėta drėgnu oru. Lakšteliai balti, vėliau geltoni, su būdingais skaidraus bespalvio skysčio lašeliais (žr. 38 nuotr.) – svarbus požymis atpažįstant. Kotas baltas, ties viduriu paprastai storesnis, negu galuose (38 nuotr.). Trama balta, kvapas migdolų. Auga grupėmis lapuočių ir mišriuose miškuose su beržų, ąžuolų priemaiša.

 

Raiboji ūmėdė (Russula integra), 41-46 nuotr. Kepurėlė raudonai ruda, rusvai bronzinė, violetiškai ruda. Iš pradžių pusrutulio formos, vėliau suplokštėja. Lakšteliai balti, vėliau geltoni, priaugę prie koto. Kotas ir trama balti. Auga įvairiuose miškuose, jų keliukų pakraščiuose, šviesesnėse vietose.

 

Žvilgioji ūmėdė (Russula nitida) (?), 47 – 50 nuotr. Šiose nuotraukose pateiktų grybų rūšis nepatikslinta. Pagal daug ką būtų žvilgioji ūmėdė, bet yra ir skirtumų.  Kotelis ryškiai tamsiai geltonas-oranžinis, o viršuje, po kepurėle,baltas. Žinoma tik viena radimvietė, auga po beržais, kaip kad žvilgioji, bet nedrėgnoje, aukštokoje žemėje su porečiais augalais ir samanomis. Fotografuota 2017-07-03.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai