Peržiūrėta 2202

Ledynmetis

Pabudau nuo žadintuvo garso, tik šį kartą 2:30. 1.5 valandos kelio – ir jau kraunu mantą ant šerkšnu aptrauktos žolės Rusnės saloje, prie Uostadvario. Ant galvos prožektorius, ant pečių 33 kg kuprinė (specialiai pasisvėriau, kad žinočiau, kokias kančias kenčiu). Traktorių išmaltais keliukais pūškuoju 3 km link savo tikslo – salų prie Atmatos žiočių. Čia jau einu antrą kartą šį pavasarį. Pirmasis buvo nesėkmingas – įsivaizduojat, atpūškuojat tokį kelią su tokiu svoriu ir, kai jau ruošiatės lįsti į slėptuvę (slėptuvę statot apie valandą), atvažiuoja į tą salą traktorius krūmų kirsti. Ir įsivaizduojat, su kokia nuotaika reikia visą kelią eiti atgal nieko nepešus?

Menkoje šviestuvėlio šviesoje kliuvinėdamas už visokiausių šakų ir klupinėdamas traktoriaus vėžėse pagaliau pasiekiau marias. Vandens lygis nukritęs – vos siekia kelius. Susiradau ilgą pagalį ir juo priešais save matuodamas gylį pėda po pėdos nubridau iki salos. Kas esat buvę Atmatos žiotyse, plaukioję iš Nidos į Rusnę ar Mingę, esat matę tą salą, nendrėmis ir krūmais užžėlusią. Dabar ji buvo plika lyg Vino Dyzelio galva. Išvalydami salą ornitologai tikisi, kad čia įsikurs saugomų žuvėdrų kolonijos. Kol pasiekiau salos galą, pradėjo švisti. Įsirengiau slėptuvę (kaip tai darau, netrukus pateiksiu reportažą) ir nusimovęs bridkelnes įlindau į šiltą, jaukų miegmaišį. Kylanti saulė atvėrė pasakišką vaizdą – mėlynas, tykus įlankėlės vanduo, iš vienos pusės įrėmintas nupjautų auksinių nendrių, iš kitos – visos virtinės ledkalnių. Atrodė, lyg ledynmetis sugrįžo. Didžiuliai (kai kurie iki 3 m aukščio) vėjų sunešti ledo kalnai, nurausvinti kylančios saulės, su ant jų viršūnių tupinčiais jūriniais ereliais atrodė visiškai siurrealistiškai.

Iki pietų neturėjau laiko, kada pailsėti. Sidabriniai ir balnuotieji kirai sukosi aplink masalą ir kartais tikrai nejuokais susipešdavo. Pilkosios žąsys į melsvus ir baltus tonus įnešdavo ryškaus purpuro detalių (pilkųjų žąsų dabar labai ryškios kojos ir snapas), tūtuodamos pralėkdavo gulbės giesmininkės. Šaižus „gyvi, gyvi“ ir sparnų zvimbimas pranešdavo apie pasirodžiusias pempes. Ankstyva nendrinė starta cypsėdama straksėjo pakrantės smėlyje. Na, žinoma, buvo ir jūrinių erelių. Ko jie tik neišdarinėjo. Tai imdavo žuvies galvas iš manęs, tai patys susirasdavo kokią gaišeną. Ir vėl ta pati taisyklė – visai nesvarbu, kad aplink pilna žuvies. Visiems apylinkėje esantiems ereliams reikia tos vienintelės, esančios konkurento naguose. Taigi vos vienas erelis ką nors nusitveria, iškart prisistato dar 5–6 ir prasideda spektaklis. Skraido vienas paskui kitą, išmeta grobį, neria jo paimti, vėl pakyla, mušasi ore, mušasi ant žemės. Ir daro tai jie be kažkokio didelio pykčio – tiesiog taip jiems įprasta, lyg toks būtų ritualas. Vienas erelis ištraukė kažkokį juodo celofano gabalą. Prie žaidimo prisijungė dar du kolegos. Tą šiukšlę išmeta į orą, tada kiti prie pat vandens vėl pagauna, vėl išmeta. Tokie nerangūs atrodo šie paukščiai ant žemės, o ore jie tikri virtuozai. Kartais jie sugalvodavo pavaikyti antis. Vienas erelis taip įsismagino, kad jau mane privertė sunerimti. Mat net kelias minutes sekiojo paskui urvinę antį, kol tai į pagalbą atlėkė dar dvi draugės ir nukreipė dėmesį, erelis tik pristabdė ir jo auka vos paspruko. Sidabriniai kirai irgi vaikė vargšes antis – vos tik antis ištraukdavo kokį kąsnį, ją užpuldavo kirai ir tol vaikydavo, kol persekiojamoji išmesdavo grobį.

Papietavau. Pietūs iš trijų patiekalų: 1 hematogeno ir 2 javainių batonėlių bei gurkšnis vandens. Perstačiau slėptuvę vakaro šviesai. Bet popiet paukščiai pasitraukė tolėliau, tai tiesiog beliko stebėti, kaip toli įsibridęs maudosi erelis ir kaip varnos erzina kirus tampydamos jiems už sparnų. Vėjas stiprėjo. Bangos negailestingai plakė „aisbergus“. Nuo jų kartkartėmis sukeldami didžiulį triukšmą nuslysdavo ledo gabalai, o marių bangos pasipuošė vakaro šviesoje žaižaruojančiomis ledo karūnomis. Lindėti slėptuvėje nebebuvo prasmės. Susirinkau įrangą ir dar kurį laiką pabraidžiau po marias, palaipiojau po ledkalnius – nežinia kada dar gyvenime turėsiu tokią galimybę pabūti „mini Antarktidoje“. Ir tikrai, jau kitą dieną vėjas ir vanduo padarė savo darbą – ledynmetis baigėsi.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 922

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai