Peržiūrėta 1169

Mažas mūsų girių meškinas

Sakydamas „mačiau barsuką“ – šiandien jau nieko nenustebinsi. Pastaraisiais metais, gerokai sumažėjus lapių ir mangutų populiacijoms, barsukai mikliai užėmė jų nišą. Apie tolygų jų paplitimą ir gausą galima spręsti ir iš pėdsakų – barsuko pėdsakų miško keliukuose pamatysi kur kas dažniau nei lapių, kiškių ar net stirnų. Kad galėtumėte palyginti, galėčiau pateikti tokį pavyzdį: miške, kuriame leidžiu laiką stebėdamas žvėris, šiuo metu nežinau nė vienos lapės olos su jaunikliais, tik vieną manguto olą ir apie 10 barsukų apgyvendintų urvynų. Visgi net ir žinant barsuko gyvenamas olas jį pamatyti nėra lengva. Barsukai labai atsargūs – prieš išlįsdami iš urvo iškiša galvą, gerai pasiklauso, apsiuosto, ar neužuos šmirinėjant ko nors įtartina, ir tik tuomet paliks saugų prieglobstį. Į bet kokį pasikeitimą aplink urvą šie gyvūnai reaguoja labai įtariai: vieną vakarą jie tarsi abejingai vaikštinėja, žaidžia greta savo būsto, o jau, žiūrėk, kitą vakarą, pajutę įsibrovėlį, gali apskritai nepasirodyti. Tiesa, pasirinkus tinkamą vietą (kad neišduotų kvapas), galima stebėti nuostabias šių paslaptingų gyvūnų gyvenimo akimirkas, nes barsuko rega – prasta. Barsukas iš saugių savo olų išeina tik saulei nusileidus ir grįžta į jas brėkštant. Joks kitas mūsų miškų žvėris negalėtų tiek išbūti be saulės – turi bent jau šonus pasišildyti, kailį išsikedenti. O va barsukas – tikras sutemų riteris. Trys ketvirčiai jo gyvenimo praeina tūnant po žeme. Ar galėtumėte jūs tiek iškęsti tamsą, drėgmę, šaltį?

Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Tai vienintelis plėšrūnas, kuris įsikuria tik savo išsiraustuose urvuose, jokiuose kituose. Urvuose barsukai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Juos rausiasi pietvakarinėje pakilios vietos ar šlaito pusėje, po medžių šaknimis ar stambiais rieduliais, netoli vandens telkinio. Jų gylis priklauso nuo gruntinių vandenų lygio, kartais siekia net 3 m. Urvų kasmet daugėja, gausėja angų, susidaro labai sudėtingos kelių aukštų kolonijos. Išraustas žemes barsukas iš urvo atbulas išstumia viena kryptimi, taip atsiranda takas, iš šonų supamas 25–30 cm pločio ir apie 20 cm aukščio pylimų. Kuo toliau nuo angos, tuo pylimai žemesni, kol galiausiai belieka tik tolygiai išbarstyta žemė. Žemės nuo angos nustumiamos net iki 7 m atstumu. Taip urvą rausia tik barsukai, pavyzdžiui, lapės iš urvo žemes išžeria vėduoklės forma aplink angą.

Urvų kolonijoje kartu su barsukų šeima neretai įsikuria ir lapės ar usūriniai šunys. Barsukų urvuose ir prie jų labai švaru, jokių maisto atliekų, išmatų nepamatysi. O štai usūriniai šunys – tikri nevalos, teršia urvus ir jų aplinką, todėl dažniausiai dėl tokios nepakenčiamos kaimynystės barsukai būna priversti palikti savo kolonijas.

Kaip sužinoti, ar barsukas urve gyvena? Pirmiausia netoli urvo reikia paieškoti jo išvietės – maždaug 15–23 cm pločio ir negilių, apie 20 cm gylio, duobelių. Jei ten yra išmatų, ypač šviežių, vadinasi, būstas gyvenamas. Barsuką esant urve išduoda ir praminti takeliai, vedantys iš urvo, o vasarą – sumindžiota žolė. Drėgnoje vietovėje galima ieškoti žvėrelio pėdsakų. Dar vertėtų atkreipti dėmesį, ar neišpurvinti ir nesubraižyti prie urvo augantys medžiai, nes barsukai mėgsta rąžytis kaip katės ir draskyti kamieną nagais. Jeigu urvas didelis, stebėti šiuos gyvūnus gali būti sunku, nes jie gali vaikščioti per kitas angas. Patikrinti, kuria anga barsukai naudojasi, įmanoma anksti ryte nuėjus prie urvo ir įbedus į kiekvieną angą po šakelę. Kitą rytą pamatysite, prie kurios angos šakelė nustumta, vadinasi, ta gyvūnai ir naudojasi.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai