Peržiūrėta 3600

Nyksta šiauriausia vėjalandžių šilagėlių augavietė Lietuvoje

Pavasarį važiuojant keliu Rokiškis–Čedasai, vingiuojančiu per Plunksnočių mišką, akį traukia vieni gražiausių mūsų krašto augalų – vėjalandės šilagėlės. Tai sparčiai nykstančios laukinės gėlės, kurių visas užimamas plotas Lietuvoje gali būti viso labo 500 ha ar dar mažesnis. Tačiau dažnas neatsispiria šių augalų grožiui bei pagundai prisibriaukšti jų puokštei. Dėl tokio beatodairiško šilagėlių naikinimo per kelerius metus Plunksnočių miške augančių retų saugomų augalų sumažėjo šimteriopai.

 

Rokiškio rajone – vienintelė augavietė

Plunksnočių miške daugelį metų gyvuojanti vėjalandžių šilagėlių augavietė yra šiauriausia ir, ko gero, šiandien vienintelė visame Rokiškio rajone.

Šios augavietės nerasime Lietuvos raudonojoje knygoje (2007) esančiame vėjalandžių šilagėlių paplitimo žemėlapyje. Rokiškio rajone žemėlapyje pažymėtos tik dvi jau išnykusios vėjalandžių šilagėlių radavietės. Artimiausios žinomos gyvybingos saugotinų gėlių augavietės nurodytos už keliasdešimt kilometrų Anykščių ir Zarasų rajonuose.

Prieš kelerius metus būta ketinimų Plunksnočių miške esančią vėjalandžių šilagėlių augavietę paskelbti saugoma teritorija, tačiau panašu, kad tai niekada nebus padaryta arba joje greitai nebeliks ką saugoti.

Skinamos ir kasamos be gailesčio

Jau beveik dešimtmetį stebimoje Plunksnočių miške esančioje šilagėlių augavietėje kasmet vis daugiau nerimą keliančių ženklų. Dar prieš kelerius metus čia žydėjo 1 000 ir daugiau jų kerų, o dabar telikę – šimtas kitas.

Plunksnočių miške esanti kelių ar keliasdešimties metrų pločio augavietė maždaug kilometrą driekiasi palei judrų asfaltuotą rajono kelią. Išvaizdžios, ryškiais žiedais žydinčios šilagėlės traukia pravažiuojančiųjų dėmesį.

Retomis gėlėmis ne tik grožimasi. Saugotini laukiniai augalai be jokio gailesčio skinami, kasami jų kerai, nors yra išvesta ir puikių dekoratyvinių šilagėlių veislių. Norinčiųjų vėjalandėmis šilagėlėmis pasipuošti savo kiemus ir sodybas – nemažai. Raudonosios knygos augalais pastebėta netgi prekiaujant rajono turguje.

Dėl tokio barbariško elgesio augalai nukenčia labiausiai. Persodintos vėjalandės šilagėlės neprigyja, nes tai pušynų augalas, kuriam būtinos specifinės sąlygos. Skinant šilagėles užkertamas kelias susiformuoti jų sėkloms ir natūraliai daugintis.

Plunksnočių miške vėjalandės šilagėlės nyksta ne tik dėl skynimo, bet ir dėl miško kirtimų, pakelės griovio šlaito mineralizavimo.

Saugotinos visoje Europoje

Vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) – vėdryninių šeimos daugiametis augalas. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus įrašytos dar 1962 m. Jos yra ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II bei Berno konvencijos I prieduose. Lietuvoje šių augalų populiacijos susitelkusios pietiniuose ir rytiniuose rajonuose.

Šilagėlės išauga iki 30 cm aukščio, žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Dauginasi sėklomis, kurios geriausiai sudygsta pirmaisiais metais. Išsibarsčiusios sėklos į dirvožemį įsirausia sukantis akuotą primenančiam vaisiaus snapeliui. Augalai mėgsta šviesius pušynus, sausus ar apysausius smėlingus dirvožemius.

Dauguma populiacijų yra nedidelės ir jas sudaro tik pavieniai augalai. Gausios augavietės susiformuoja tiktai esant palankioms sąlygoms. Lietuvos raudonosios knygos duomenimis, visas vėjalandžių šilagėlių populiacijų užimamas plotas greičiausiai nesiekia nė 500 ha, o iš viso šalyje gali būti telikę 10 000–15 000 kerų.

Naikinamos ir kitur

Vėjalandės šilagėlės naikinamos ir kitose Lietuvos vietose. Gamtos fotografo Mindaugas Gasparavičius, lankydamasis šių laukinių gėlių augavietėje Nemenčinės miške (Vilniaus r.), po savaitgalių dažnai pastebi pražūtingos šiems augalams „sodininkystės“ pėdsakų – vos prieš kelias dienas žydėjusių šilagėlių vietoje belikusių plikų kerų ar žiojinčių tuščių duobučių.

Ši augavietė taip pat driekiasi palei keliuką, o visai šalia įrengta gausiai lankoma poilsiavietė. Pasak M. Gasparavičiaus, po tokių gamtos „mylėtojų“ akibrokštų augavietė jau niekada neatsigaus.

Labai panaši padėtis ir Kazlų Rūdos savivaldybės Agurkiškių apylinkėse. Gamtininkės Linos Marmaitės-Snitkienės teigimu, čia šilagėlės išnyko atliekant kelio remonto darbus, tvarkant ir gražinant pakeles, o likusius pavienius augalus iškasė ir išskynė pravažiuojantys žmonės.

O štai Aukštaitijos nacionalinio parko specialistas Bronius Šablevičius nepastebėjo, kad vėjalandes šilagėles žmonės skintų ar kastų. Anot gamtininko, parko teritorijoje jos pasklidusios po sausuosius pušynus. Kadangi čia šie augalai auga nuo seniausių laikų, žmonės prie jų pripratę ir tiesiog nekreipia dėmesio.

Reikia keisti teisės aktus

Vėjalandės šilagėlės nyksta ne tik dėl skynimo ar kasimo, bet ir dėl besikeičiančių natūralių jų buveinių – tankėjančių medynų, susidarančios ištisinės samanų dangos. Taip pat jų augavietėse plintančių invazinių augalų, ypač gausialapių lubinų.

Palankios sąlygos augavietėse vėjalandėms šilagėlėms susidaro iš dalies praardžius dirvožemį, pašalinus samanų, spyglių ir nuokritų dangą, po pažeminių gaisrų.

Tačiau net ir šių priemonių gali nepakakti, jei žmonės ir toliau skins bei kas šiuos retus pavasarinius augalus. Pasak specialistų, norint išsaugoti vėjalandes šilagėles reikėtų keisti teisės aktus.

Autoriaus nuotraukos

Straipsnis parengtas įgyvendinant Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ internetiniai vartai“, Nr. VP3-1.4-AM-09-K-01-076.

 

The Northernmost Habitat of American Pasqueflower in Lithuania is in danger

In spring, the road Rokiškis-Čedasai that wanders through the forest of Plunksnočiai, everyone can notice one of the most beautiful plants of our region - American Pasqueflower. This is a fast vanishing wild flowers with the total covered surface in Lithuania as little as 500 ha or less. Nevertheless, many people often surrender to the beauty of these flowers and the temptation to bring a nice bouquet to their home. Due to such reckless destruction of American Pasqueflower during the past few years, the number of these flowers growing in the forest of Plunksnočiai has reduced by hundreds of times.

 

Single habitat in the district of Rokiškis

The habitat of American Pasqueflower in Plunksnočiai forest in the northernmost, and most probably the only one around Rokiškis.

This habitat is not marked in the map of American Pasqueflower habitats in the Lithuanian Red Book (2007). In the district of Rokiškis, only two already extinct habitats of American Pasqueflower are marked. The closest known viable habitats of these protected flowers are marked tens of kilometres away, in the districts of Anykščiai and Zarasai.

A few years ago, it was intended to declare the habitat of American Pasqueflower in the forest of Plunksnočiai a protected territory, but it seems such intention will never be completed or at least until there are still something to protect.

 

Gathered and collected without remorse

It has been almost ten years more and more alarming signs are observed in the habitat of American Pasqueflower in the forest of Plunksnočiai. Few years ago there were thousand and more of these flowers, and now we only have a hundred or two.

The habitat located in the forest of Plunksnočiai being a few metres wide is stretching along the busy asphalted district road. Beautiful and bright-coloured blooms attract the attention of the passers by.

People not only admire these flower, they gather them without any remorse, and even dig them out although there are great variety of decorative pasqueflowers invented. There are quite a large number of those willing to decorate their yards and homesteads with the American Pasqueflower. Some even traded in these plants, which are included in the Red Book in the local market.

As a result of such vandal behaviour, the plants are almost extinct. The transplanted American Pasqueflower will not establish in the soil because they need special conditions, and grow only in pine forests. By gathering the pasqueflowers one prevents it from forming seeds and natural multiplication.

American Pasqueflower are vanishing in the forest of Plunksnočiai not only due to their gathering, but also due to cutting of the forest, and mineralization of roadside ditch mineralisation.

 

Protected in the Entire Europe

American Pasqueflower (Pulsatilla patens) – is a pennerial plant in the family of Ranunculaceae. This flower was included in the list of Lithuanian protected plants in 1962 m. they are also included in the Annex 2 of the European Union Habitats Directive, and Annex 1 of the Bern Convention. In Lithuania, the population of this plant is concentrated in the southern and eastern regions of the country.

Pasqueflowers grow up to 30 cm in height, blooms in April-May. They multiply by seeds, which germinates best during the first year. Scattered seeds get into the soil by turning the fruit peaks resembling awns. The plants like bright pine forests, dry or semi dry sandy soils.

Most populations are small and comprised of individual plants. Numerous habitats are formed only provided favourable conditions. According to the information given in the Lithuanian Red Book, the total area covered by Pasqueflowers probably might be less than 500 hectares, and only 10,000 to 15,000 plants might be left throughout the country.

 

Destroyed in various locations

Pasqueflowers are destroyed in various places in Lithuania. Nature photographer Mindaugas Gasparavičius visiting the habitat of these wild flowers in the forest of Nemenčinė (Vilnius distr.) often notice the traces of “horticultural” activity left after weekends: in the places where few days ago one could see the blooms only empty holes or stalks are left.

This habitat is located along a district road with a frequently visited rest place nearby. According to Mr. Gasparavicius, as a result of such malicious activity of these nature “lovers”, the habitat will never recover.

A similar situation is observed in the district of Agurkiškės in the municipality of Kazlų Rūda. According to the nature scientist Lina Marmaitė Snitkienė, pasqueflowers in this region have vanished due to road repair works, and the remaining individual plants were gathered by passers by.

Meanwhile, the specialist of the Highland National Park Bronius Šablevičius did not notice any people gathering or digging out the pasqueflowers. According to nature scientist, these flowers are abundant in the dry pine forests. As these plants grow here since ancient times, people are accustomed to them and do not pay any special attention.

 

Need of new legislature

American Pasqueflower are vanishing not only as a result of gathering or diging out, but also due to the changes of their natural habitats, i.e. growing number of bushes, solid cover of the forest floor, and also growing number of invasive plants, especially Large-leaved Lupine.

Favorable conditions for pasqueflowers could be created by partly disrupting the soil, removing the cover of moss, needles and residues, or after ground-level fires.

However, even these measures may not be suficient if people continue to gather and dig out these rare flowers in spring. According to experts, in order to preserve American Pasqueflower, the associated legislature should be amended.

The article was prepared during the implementation of the project No. VP3-1.4-AM-09-K-01-076 Internet Gates for the European Network of Protected Areas Natura 2000 funded by the European Regional Development Fund and the Republic of Lithuania.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai