Peržiūrėta 2143

Pas gerves su apatiniais

Senokai prašvito. Saulė bando prasibrauti pro debesų tumulus ir kur ne kur jai tai pavyksta. Paklydęs spindulys užkliudo žvilgantį voratinklį, rasotas padžiūvusias nendres ir jau gelstančius berželius. Iš šlapio nendryno durpyne išlenda žmogysta. Susivėlusi, purvina, velniai žino kokios spalvos striuke. Didžiulėje kuprinėje skersai paguldytas trikojis laužo ir lenkia šakeles, rankose saugiai guli fotoaparatas plius 500 mm. Į akis krenta tai, kad žmogysta tokiu metų laiku tik su apatiniais ir botais, užtemptais ant basų kojų. Taigi tokį vaizdelį pamatė Marius K., sėdėdamas prie savo mašinos ir ruošdamas pusryčius po savo naktinės briedžių – elnių medžioklės.

O prasidėjo viskas saulėtą rugsėjo pavakarę nuo lapės, t. y. nuo to, kad lapė nesiteikė pasirodyt, o Marius K. net labai maloniai teikėsi parodyti (už ką jam esu labai labai dėkingas) savo valdose nakvojančias gerves. Taigi su visa ekipiruote buvusio durpyno pakraščiu prasibroviau iki Mariaus nurodytos vietos, kur mane ir pasitiko pats Tyrulių šeimininkas, iš ten dar pora šimtų metriukų ir, visas šlapias nuo prakaito, atklampojau paskui vedlį iki nediduko upeliuko su dviem permestais berželiais. Matyt, įvertinęs akimis mano svorį (na, mėgstu skaniai pavalgyt!), Marius K. paslaugiai pasiūlė paimti iš manęs fotoaparatą (už ką jam esu labai labai labai dėkingas) ir pats perbėgo per tiltelį lyg kokia stirna (ok, elnias). Dar, tiesa, įspėjo, kad tilteliui 2 metai, bet ans gerai laiko. Žodžiu, du žingsniai, neapdairiai perkėliau svorį ant plonesnio rąstelio ir jau plūduriavau griovyje iki juosmens... Marius K., seniai neregėjęs tokio spektaklio, iškart nesumojo, ko čia griebtis – ar mane traukt ar fotografuot (gaila, kad nenufotografavo). Taigi mobilusis telefonas gražiai pliuškenosi kišenėje kartu su mašinos rakteliais, išsimaudė ir 300 mm objektyvas. Visas varvantis įveikiau iki vietos likusius paskutinius kelis metrus. Laiko liko nedaug iki gervių žvalgai pasirodys, tad teko suktis – staigiai pasistačiau slėptuvę, susimečiau daiktus vidun. Marius gražiai nukarpė viksvas bei nendres priešais slėptuvę (ir už tai jam esu dėkingas) ir pats nuskubėjo pas briedžius. Kadangi buvau šlapias iki paskutinio siūlelio, tai likau tik su apatiniais ir greičiau lindau miegmaišin (kurs per stebuklą liko sausas), svarstydamas, kaip rytoj reiks atgal eit per vieną likusį rąstelį. Po 5 minučių pasirodė pirmieji žvalgai, aplėkė tyrus ir girgsėdami dingo. Buvo girdėti, kaip laukuose klykauja būriai gervių, kaip su didžiuliu triukšmu jie pakilo ir pradėjo neramiai sukti ratus aplink pelkę. Tik jau beveik sutemus ir beveik po 1,5 val. išdrįso nusileisti pirmoji gervė, o tada paskui ją pasipylė kitos. Senių klyksmai, jauniklių pypsėjimas, sparnų šlamesys – viskas susiliejo į vieną gaudesį, užpildė visą erdvę. Užmiršęs viską pasaulyje vėpsojau ir grožėjausi, kaip juodi paukščių siluetai staigiai stabdydami tupia per kelis metrus nuo manęs, kaip sveikinasi, turškiasi, tvarkosi. Dar porą valandų gervės vis skrido ir leidosi šalia mano slėptuvės ir kėlė neapsakomą triukšmą, o po to staiga viskas nutilo, net ausyse spengt pradėjo. Pelkių tylą trikdė tik tolumoje baubiantis Mariaus K. svajonių elnias. Bandžiau užmigti, bet niekaip negalėjau įsitaisyti, matyt, krisdamas kažkaip pasitempiau vieną šoną (dar dabar nelabai galiu laisvai sukinėtis). Žinau, kad buvau užsnūdęs, nes sapnavau, kaip ant manęs didelėmis kojomis lipa gervė ir žiūri į mane savo rausvomis akimis. Pabudau nuo ilgasnapės vištelės klyksmo kažkur visai šalia slėptuvės. Po kiek laiko beveik man į ausį suriko gervė, ir taip jos pasikeisdamos dainavo man pelkių lopšinę. Dar vėliau atskrido gulbės giesmininkės ir pradėjo kaip išprotėjusios taškytis ir vaikyti miegančias gerves. Taigi šiaip ne taip prastūmiau naktį ir, vos prašvitus, griebiausi fotoaparato, bet, pasirodo, kad visi objektyvai užrasoję, tai, kol susitvarkiau ir pasiruošiau, dalis paukščių paliko pelkę ir išlėkė į laukus, bet dar liko nemažai linksmai sveikinančių rytą ilgakaklių (vėliau nuotraukoje suskaičiavau 250). Kelioms minutėms iš po debesų pasirodžiusi saulė apšvietė paskutinį likusį gervių būrelį, kuris tuoj pat pakilo ir prisijungė prie laukuose džiugiai rėkiančių draugių. O po to pradėjo lynoti ir teko pakuotis bei traukt link mašinos. Kad nebebandyčiau likimo ir vėl neišsimaudyčiau, nėjau per rąstelį, o radau kitą kelią per pelkę...

Taigi nors ir sėdžiu pusiau paralyžiuotas, su pusiau veikiančiu telefonu ir užrasojusiu objektyvu, bet esu labai laimingas, kad išsipildė viena iš mano mažų svajonių – pernakvoti šalia gervių – ir už tai esu dėkingas (vėl) Mariui K.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 913

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai