Peržiūrėta 1089

Pasivaišino

Sekmadienis. Suskamba žadintuvas. Pusė penkių. Keliuosi ir ruošiuosi į mišką. Normaliam žmogui lyg ir kvailokai skamba, bet juk mes ne tokie.

Kraunuosi kuprinę, aparatūrą ir kitokias gėrybes paukštukam. Aišku, įsidedu ir mėsytės suopiui.

Privažiuoti prie miško neįmanoma, todėl palikęs automobilį pėdinu 2 km iki miško.

Atlydys, todėl molis limpa prie guminių. Buksuoju, bet mišką pasiekiu laiku – pusantros valandos iki saulėtekio. Pats tas susiruošti ir pasislėpti iš anksto pasiruoštoje slėptuvėje.

Lendu į slėptuvę. Tamsu, todėl užsnūstu, bet girdžiu viską labai gerai. Matyt, tokioje situacijoje veikia kažkoks savisaugos instinktas (nežinau net kaip tai pavadinti).

Švinta. Jau girdisi miško garsai. Vis tik žiema, tai ne pavasaris. Garsų mažiau, bet jie geriau atskiriami.

Patikrinsiu, ar viskas gerai. Ar geri fotoaparato nustatymai ir pan.

Pirma valanda – nieko, antra – nieko, tik girdžiu kažkur toli suopį. Retkarčiais praskrenda kranklys, bet žemyn nesileidžia. Geniai ir zylės dirba visu tempu.

Tik staiga pastebiu krūmuose kažkokį judesį. Na ir kas čia per velnias. Juk ne Afrika, o čia lyg slenka „hiena“. Sulaikau kvėpavimą. Ne, tai tik usūrinis šuo. Bet kas gi jam? Negaliu pasakyti. Gaila, bet šitoj sritį aš visiškai žalias.

Rupūžiokas nusitaikė į suopio mėsą. Vienas du prisėdimai ir baigtas balius. Visiškai suįžūlėjęs šuo.

Ką gi renkuosi šmutkes ir einu fotkinti zylių. Bet vis tiek smagu, nors šuniukas bus paėdęs...


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai