Peržiūrėta 1820

Po Buktos mišką

Seniai bevaikščiojau su fotoaparatu po mišką, tam skyręs visą dieną. Geriau pagalvojus, niekad ir nebuvau skyręs tam daugiau nei keletą valandų... Tad kovo 16-osios šeštadienio rytą užsimečiau fotokuprinę ant peties ir patraukiau pasivaikščiot. Pūtė gan stiprus vėjas, gnaibė šaltukas, tad kuo greičiau pasukau į miško gilumą. Jokio užsibrėžto plano neturėjau. Taip ir bridau žvėrių takais, vis neprarasdamas vilties pamatyti ką nors įdomesnio. Nors pėdsakų ir žvėrių buvimo žymių buvo daugybė, tačiau vos kelis kartus išgirdau kažką toliau traškant, pamačiau šmėstelint už šakų stirnos „veidrodėlį“. O ko gi dar galima tikėtis, jei broviausi per  mišką laužydamas suledėjusią ledo plutą ir keldamas triukšmą lyg visas būrys dramblių :) Tad įsitaisiau medžiotojų bokštelyje ir nusprendžiau pailsėti. Gal kas pasirodys? Na ir pasirodė – tiesiog į bokštelį pro kojas pabandė įlysti genys. Apžiūrėjo, nusprendė kad aš nevalgomas, išskrido. Virš galvos pralėkė žalioji meleta, po to prisijungė prie kėkštų šėrykloje. Kelis kartus aplankė pilkoji zylė. Kai jau pradėjau stingti ir susiruošiau kraustytis lauk iš bokštelio, pamačiau, kad atėjo  gražus jaunas stirninas, vos pradėjusiais kaltis rageliais. Pasisukiojo minutėlę ir tyliai dingo karkluose. O aš pajutau, kad jei nepasijudinsiu, tai tikrai prišalsiu uodegą. Išlipęs patraukiau tolyn į mišką.  Po bokštelio tylos jaučiausi baisus triukšmadarys, tad nusprendžiau paėjėti keliu. Jei ne pulkelis alksninukų, sekantys trys kilometrai būtų buvę laabai nuobodūs. Kelio pabaigoje  apžiūrėjau šėryklą – nei žvėrių, nei šėrimo požymių, nei paukščiukų. Pasukau į vieną iš aklikelių link medienos sandėlių, ir užsižiopsojęs į pakelėje čirškaujančius alksninukus ne iš karto pastebėjau sandėlyje besiganančias dvi stirnaites. Kol nepriėjau per kokius 30 metrų (beje, kelio viduriu, visai nesislėpdamas), manęs nematė ir jos. Bet kai pamatė... Kadras jų reakciją nupasakos geriau už mane. Tokiu „haremo“ trikdymu labai pasipiktino stirninas, kurio būčiau ir nepastebėjęs, jei ne piktas šuniškas lojimas. Oi kaip jis mane barė... tada pasukau namų link – o kas beliko, jei už puskilometrio rezervatas, kur man valkiotis nevalia. Link namų – irgi skambus žodis, tiesia linija ne mažiau 5 km. Kelio buvau jau sotus, tad patraukiau vėl miškais, bet jau laikydamasis kvartalinių linijų, keliukų. Vėl keletas kilometrų, ir vėl tik keletas zylių ir alksninukų. Tiesa, dar stirna tolumoje. Ir viskas. Staiga sušiureno sausos žolės kitapus kanalo – pasirodo, išgąsdinau mangutą. Jis mane irgi, tad drebančiom rankom nieko gero nenufotografavau. Šviesos buvo likę vos 2-3 valandos, tad nusprendžiau grįžti į bokštelį. Pakeliui radau gan įdomiai genio į kelmelį įspraustą ir išaižytą eglės kankorėžį, pabandžiau panarpliot pelėno pėdsakus, bet taip nieko ir nesupratau. Toks vaizdas, kad šiaip palakstyt buvo išlindęs :D Bokštelyje įsitaisiau likus gal valandai iki saulėlydžio. Tylu, tik vėjas į užantį lenda. Pradėjus temti, pasirodė ir mano visos dienos prizas – išdidus ir vienišas miško princas. Net šilčiau pasidarė. Žinoma, galima pasakyti – anoks ten laimikis, nei elnias nei briedis, net ne danielius. Bet man to užteko. Per  8 valandas miškais prakilpojau gal 20 km, ir tai – puikus savaitgalio praleidimo būdas.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai