Peržiūrėta 1399

Skelbiamas karas šernams

Gamtininkų bendruomenę nustebino ir labai papiktino praėjusią savaitę Seime imtas „stumti“ įstatymo projektas dėl naktinio matymo taikiklių naudojimo: skelbiamas karas šernams, medžiotojų arsenalą siekiama papildyti kovinėmis techninėmis priemonėmis. Dėl ko visa tai daroma? Visą laiką galvojau, kad jei į būrį susirenka 141 skirtingas žmogus, visada tarp jų bus ir protingų, ir kvailų, ir nusimanančių, ir diletantų, ir kompetentingų, ir bent jau besistengiančių įsigilinti į iškylančias problemas, priimti racionaliausią sprendimą. Bet kad toks didžiulis būrys lengvai pasiduotų mulkinimas ir tarsi avinai klusniai sektų paskui „protingą“ vedlį – niekada nebūčiau pagalvojęs. Žiauriai klydau. Emocijas dedant į šalį, galima pasakyti ir tai, jog protingose rankose protingas daiktas niekam žalos nepadarys. Tik ar to daikto taip jau reikia net toms protingoms rankoms? Gal tas daiktas labiau reikalingas kvailoms rankoms, kurių, drįsčiau tvirtinti, kad ir kaip būtų gaila, šiandien dar absoliuti dauguma?..

Kad susidaryčiau teisingą vaizdą, skambinu keliems pažįstamiems medžiotojams į provinciją: „Ar turite naktinio matymo taikiklių, ar jie išvis reikalingi?“ „Taip, vienas kitas iš pažįstamų, bendraklubis turi. Tačiau jie tikrai nereikalingi – ir ne tik dėl humanizmo, nėra jokios būtinybės juos turėti ir naudoti“, – kaip susitarę visi atsako tą patį. „O jei vienas kitas turi ar naudoja?“ – klausiu. „Jei jau tokį brangų daiktą turi, tai ant lentynos tikrai nelaiko.“ „Bet juk negalima?..“ – toliau kamantinėju. „Daug kas negalima. Nepagautas – ne vagis“. „Na, o medžiotojai iš didmiesčių, iš sostinės, valdininkai, Seimo nariai?“ – toliau spaudžiu. „Daug yra tokių, kurie turi ir tikrai naudoja ir šernams, ir ne šernams. Gal nedauguma, bet čia jau veikia turtingo žmogaus „onaras“: jei kitas turi, kaip aš neturėsiu?“

Manau, visi suprantame, jog politikų žodžiais tikėti negalima – visa tiesa slypi tarp eilučių. Kas siekiama įteisinti šiuo aktu? Ogi tai, kad nemaža dalis (ypač pasiturinčių) medžiotojų šiuos naktinio matymo taikiklius ir taip turi bei sėkmingai naudoja medžioklėse, neabejotinai ir dalis Seimo narių. Pasitaikė puiki proga tai legalizuoti prisidengus afrikiniu kiaulių maru, juolab kad įtakingoji pusė – gamintojai ir prekybininkai bei medžiotojai tuo suinteresuoti. Tai štai pamažu ir susidėlioja vaizdas: tipiškas VOR V ZAKONE principas. Šiandien jis – dar tik VOR (na, toks nedidėlis nusidėjėlis), bet kada tie – V ZAKONE (Seimo nariai) – įteisins, viskas bus legalu. Balsavusių „už“ Seimo narių sąrašo nepridedu, bet jį nesunku susirasti.

Naktinio matymo taikiklius siekiama įteisinti tik dėl šernų, lapių ir usūrinių šunų medžioklės. Devyni iš dešimties medžiotojų tikrai negadins medžioklės šaudami į atklydusį usūrinį šūnį ar lapę, nors ir turėtų jie naktinį taikiklį ar kulkosvaidį, ar maišą granatų. Be abejo, viskas čia tik dėl šernų, del menamų šernų gausumo ir šernų maro problemų. Manote, yra didelė problema išmedžioti šernus? Kas norėjo – išmedžiojo, kas nenori, tausoja bandą – tas ir toliau tausos. Na, kuris gi bent kiek į priekį galvojantis medžiotojas norės išmedžioti visus šernus, kad vėliau neturėtų iš viso ko medžioti. Ne šio straipsnelio tema, kokiais būdais buvo sabotuojamas utopinis vajus išnaikinti 90 proc. šernų populiacijos, bet tikrai ne taikikliai buvo to problema. Galiausiai žvilgtelėkite į medžiojamųjų žvėrių apskaitos skaičius – juk nebėra šernų, nėra ką medžioti, tai kam tie taikikliai?

Kodėl šernai? Todėl, kad tai labiausiai nuo žmogaus malonės priklausanti žinduolių rūšis, kai kas sako, kad tai nuolat atsinaujinantis gamtinis išteklius. Pabandykime kokius 3–4 metus nešerti žiemą šernų. Kas atsitiks? Jei dar per tą laikotarpį bus bent viena ar dvi itin sunkios žiemos, jų paprasčiausiai nebeliks. Arba pamedžiokime visą sezoną brandžias pateles – po metų kitų šernų neliks nė kvapo. Nebereiks reguliuoti gausumo, nebegirdėsim ūkininkų skundų, nebereiks naktinių taikiklių. O kam jie dabar reikalingi? Kad būtų dar paprasčiau nudobti žvėrį. Medžioklė kaip vyriškas prigimtinis mūsų rūšies užsiėmimas, giliai kiekviename glūdinčių instinktų, žinių, fizinių jėgų ir kantrybės išbandymas, net sportas, kaip kažkas bando vadinti, vis labiau išsigimsta į darbą, gal net pramogą skerdykloje, o šiuo Seimo aktu dabar žengiam dar vieną žingsnį būtent link to. Su savo dengtais patogiais, net apšiltintais bokšteliais, su įteisintu medžiojimu žvėrių šėrimo vietose, su plečiamu įvairių techninių priemonių arsenalu, visai nebepaliekančių žvėrims šansų, netgi turint itin lankstų biologinį gebėjimą prisitaikyti, išsaugoti gyvybę, tampame begalviais ir beširdžiais skerdikais. Kada gi pagaliau atsiras bent vienas drąsus ir sąžiningas Seimo narys ar įtakingas medžiotojas, kuris tiesiai šviesiai pasakytų: bragieji, Valstybė – tai esate jūs visi, kažkada per neapsižiūrėjimą ar kaip tik per apsižiūrėjimą esamo teisinio medžioklės reguliavimo rėmuose suteikėte mums galimybę miškuose auginti savo kiaules (šernus) ir kada norime, kiek norime ir kaip norime juos medžiosime – nesikiškite į tai. Šiuo metu medžioklės teisiakurystė, vykdymas ir kontrolė yra iš esmės vienose rankose, tad nėra ko čia šūkauti...

Gamtos fotografas, fotografuojantis žvėris tam tikra prasme yra tas pats medžiotojas, su tais pačiais prigimtiniais instinktais ir siekiais pergudrauti žvėrį. Niekada nepykau, kai mane taip apibūdindavo. Kur kas sudėtingesnės sąlygos, daug mažesnis atstumas (tarsi fotografai būtume akmens amžiaus žmonės, medžiojantys lanku ir strėlėmis) mums niekada nesudarė problemos nufotografuoti šerną – o juk nušauti keliskart lengviau. Niekada nekilo mintis, kad reikėtų dar kažkokių palengvinančių priemonių. Todėl, kad esame tikri medžiotojai, ne žudikai.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai