Peržiūrėta 1384

Stirnų diena, arba mano pirmoji stirnų fotomedžioklė

Šeštadienį pasėdėjus 5 valandas slėptuvėje ir nieko doro nenupaveikslavus, sugalvojau ryt „eiti ant stirnų“. Mislinu: na nenufotkysiu, nors uodegas suskaičiuosiu.

Sekmadienį einu ten, kur jos turėtų būti, įsitaisau po pušele ir laukiu... O jos kaip tyčia nesirodo.Tik zylutės virš galvos cypsi. Na, tiek to, važiuoju papildysiu lesyklą ir toliau važiuosiu. Vos tik įsėdau į mašiną ir pavažiavau kokį 30 m, pamatau dvi stirniukes tarp medžių.

Link lesyklos darau lanką, gal dar kokią uodegėlė pamatysiu.Taip prieinu laukymę su grioviu, o iš jo lyg kažkas lenda. Romualdas sakė, reikia kelmu apsimesti, tai aš ir apsimečiau kelmu. Atsargiai iki pusės išlindo stirninas, apsidairė, pastovėjo ir lėtai nuėjo į mišką. Viskas būtų gerai, bet kad toli. Jau lyg ir ramu, galima būtų eiti, tik griovyje šešėlyje pamačiau kitą kelmą, kuris sujudėjo. Toloka, reikia kažkaip prislinkti. Renatas pasakojo, kad jis prišliaužia, bet kad fotikas maišo, šliaušti neišėjo (per kitą susitikimą reikės paprašyti, kad parodytų kaip), tai aš nuropojau link to kelmo, kuris, pasirodo, beesąs stirniukas. Pasislėpiau už to betoninio kupsto, kur peizaže matosi, ir laukiu, kol jis iš griovio išlįs į lygią vietą. O stirniukas neskuba, ten pasilenkia suėsti žolės, šen pastoviniuoja... ir grioviu artinasi prie manęs. Pagaliau tinkamas atstumas, išskyrus, kad saulė ne iš tos pusės ir horizontas kreivas. Stirniukas sugalvoja prieiti dar arčiau. Jau nebetelpa į fotiką... Tada prisiminiau, kaip Jovytas pasakojo savo pirmąjį nuotykį, kaip mojavo per arti priėjusiam stirninui. Maniškis priėjo tiek, kad tik galva betilpo. Sustojo, pamerkė akį, nosį pakrutino, dar pastovėjo, tada pasisuko ir nuėjo. Jau būdamas už krūmų, atsisveikindamas sulojo. Smagumas užėjo, iš taip arti pamatyti stirną!

Namo nesinorėjo. Dar pasivažinėju po mišką. Šįkart pamačiau 4 stirniukus, kurie pasibaidė iš pakelės, bet visai netoli sustojo. Nuvažiavau už medžių, kaip įmanoma tyliau išsliuogiau iš mašinos. Ropoti jau moku... Tik kad kuri nors žiūri ausis pastačiusi, tai greitai ropoti neišeina, o dar takas toks nelygus, vieni kalniukai, truputį pasilenki ir nebesimato. Nespėjus visai prisiartinti, stirnos paėdė viržių ir nuėjo prigulti į šalia esantį beržyną. Na, nebėra ko laukti, vakarėja, ropoju namo... Juk svarbiausia kuo mažiau trikdyti miško gyventojų ramybę.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai