Peržiūrėta 1607

Žadėtasis fotoreportažas apie briedį

Rugsėjo 15-oji – pats tauriųjų elnių rujos įkarštis, kada kiekviena diena brangi, kiekviena diena skirta praleisti miške su elniais arba bent galvoti apie juos sėdint kabinete. Ką duos šiandiena? Šią dieną pasirenku atkampų miško pakraštį. Pelkėti miškai, užankantis ežerėlis, krūmynai, žmogaus ūgio žole apaugusios pievos – tikras žmonių nelankomas žvėrių rojus. Permiegojęs mašinoje dar neprašvitus brendu per aklaežerį – bebaigiantį užželti ežerėlį. Kadangi esu ne kartą čia ėjęs anksčiau, tai žinau, kur galiu prasmegti. Rūkas, rasa, aukšti žolynai. Permerktas, sušalęs, pavargęs, bet gyvas – nenuskendau! Įsitaisau ant nedidelės aukštumėlės. Už nugaros baubia 3 ar 4 elniai, bet jie laikosi krūmynuose, jauname miške netoli pamiškės ir nesiruošia niekur eiti. Priekyje miške taip pat girdėti keletas. Visi tarsi įsikibę į savas teritorijas: pajudėsi – kaipmat kitas įsitaisys. O pievose tuščia... Galiausiai pasigirsta per mišką einančio patino baubimas. Baubdamas jis skelbia, kad žygiuoja per svetimą teritoriją. Greičiausiai tai tas pats, kurį mačiau vakare. Pagaliau pasirodo patelė: atsargiai pereina per kelią, pasižvalgo ir neria į mišką. O patino nė garso. Jis, matyt, liko krūmynuose miško pakraštyje.

Jau beveik išblėso viltis ko nors sulaukti, tačiau staiga išgirstu, kad kažkas trakšteli priekyje. Atsistojęs išvystu briedį. Na, manau, gal bent šis per pievas patrauks. Nedažnai briedžiai man pasirodo – būtų bent kompensacija už tuščiai jau kelintą dieną praleistą laiką. Bet ir tas pasuka kairiau ir nuslampina sau pamiške... Vis dėlto kiek paėjęs viename tarpe tarp krūmų išlenda. Pradedu fotografuoti: briedis atsisuka, žiūri, pasisuka korpusu į mane ir... ima artėti. Rujojantis patinas, ieškantis patelės, turi patikrinti bet kokį įtartiną objektą – o gal čia geidžiama patelė. Prieina per kokį 10 metrų, įsmeigia akis į mane, bet nieko nesupranta. Užlenda už kairėje augančio krūmo. Girdžiu, kaip pataršo jį ragais ir staiga pasirodo man už nugaros. Vėpso iš už krūmo šakelių. Atstumas – gal kokie 5–7 metrai, vėjas nuo manęs pučia, bet briedis nesprunka. Ilgokai pastovėjęs, tikriausiai nusprendžia, kad aš – ne patelė, ir patraukia tolyn. Imu leisti garsus, bandydamas mėgdžioti patelę. Atsisuka, sustoja, žiūri, vėl pradeda eiti pirmyn – aš vėl dejuoju. Vėl sustoja, atsisuka. Taip kartojasi kokius 5 kartus. Prieina prie krūmo, ima jį taršyti ragais, koja rausti žemę. Vėl žvilgt į mane, vėl pradeda taršyti didelį krūmą ir rausti žemę. Kokias 5 minutes taip jį laikiau, kol pagaliau briedžiui nusibodo ir jis patraukė savais keliais. Aš nenusileidžiu – dar pabėgėju į priekį, stengdamasis jį aplenkti ir vėl susitikti, tad trumpam tarp krūmų vėl jį pamatau, bet galiausiai briedis dingsta. Neblogai. Vis dėlto apniukusi diena, tamsus rytas davė ir šį tą gero.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai